Įdomūs, prasmingi pamąstymai apie gyvenimo prasmę, nuoširdžiai skamba

nei blogas nei geras, tik labai juokingas (ypatingai žiūrint į jo kontekstą, kuris užkoduotas pavadinime) ir ta vieta, kurią pacitavau. Beje ar jūsų jau prasmė ten kažkur slypi ar jau nebe, jūsų reikalas; mano ne tamstelė, ir ne kelias, o kvinta slapyvardis.

O vargeli, matyt ne toks ir blogas tekstas jei tamstele nepabūgo tokio ilgumo komentarą parašyti, šiaip turėčiau įsižeisti už tuos kalėjimus ir pedofilus, bet ką jau... gal jūs kartais kažką rūkote ar šiaip prie arbatos naudojate?:D

pradžia prasta - "makaronai ant ausų" kabinami skaitytojui; maždaug "atsikeliu aš vieną rytą, ir tik žiū, o pasaulis apsivertęs, štai kas man atsitiko, ir prisiminiau mintį, kurią kažkada esu skaitęs ar girdėjęs, kad gyventi reikia taip, lyg kažkur gyvenime slepiasi prasmė, ir nuo to ryto, iš kart, kai tik atsikėliau, taip ir gyvenu, ir matau prasmę mamos akyse."
"Gerai, kad jūsų mama ne kokia nors pedofilų šalininkė, ar ta, kuri brolius nužudžiusi kali, ir jūs tų akių nematote, ir brolelių akių nebematote, ir mamutės akelių nebematote, bet jos ten - kažkur slypi, kažkur kalėjime..."
štai ir paskutinį teiginį, su tomis akimis skaitydami ir paraleliai žiūrėdami į gyvenimą, ir taisyklę-pasakytą prasmingą mintį, sulamdome ją kad nieko iš jos to stiprumo, kuris atrodytų nepajudinamas - nebelieka, su tomis jūsų parašytomis akimis...
jeigu jūs būtumėte parašiusi (parašęs) kūrinį - prozą, kurioje būtų priežastis ne tokia: "Nutiko man vienas keistas dalykas.
Atsikeliu ryte ir lyg pasaulis būtų kitas.
Net mintys rodos sklandžios ir pavirtusios žodžiais nežeidžia, neglumina kitų.
Galbūt užteko taip pasiilgtos saulutės, kad suprasčiau, koks naivumas manyje tūnojo." ----- kurią nurodėte, o kažkoks vyksmas, veiksmas, įvykis ir panašiai, bet įtikinamas ir įtraukianti labai, kurį skaitytojas tarsi pergyvena, išgyvena, kaip autorius išgyveno, tegul tai bus ir sapnas, tegul tai bus ir matytas įvykis gatvėje - po kurio kulminacijos, to pasakojimo, atomazgoje, jūs pasijaučiate (lyrinis herojus) kad gyvenimas apsivertė, o tiksliau, jis toks pat, jūsų makaulėje santykis ir požiūris į pasaulį, į būtį, į savo limituotą kūne laiką - pasikeitė, ir tas pasikeitimas būtų įvardintas tuo suvokimu, MINTIMI, kuri derėtų su papasakotu įvykiu, su mintimi, kurią jūs skaitėte, ir pajutote to virsmo metu, kad tada jautėtės supratęs tą mintį, (kurią kažkada skaitėte), bet nesuvokėte jos, o tik supratote, o po to išgyvenimo, to pasaulio virsmo metu-čia ir dabar - jūs ją suvokėte, prisiminęs, tada mintis suskambėtų, ir akys tos jūsų mamos, čia banaliai įterptos, būtų jau nebe banaliai įterptos; o dabar - nieko jūsų tekste nėra. Atsikėlėt rytą ir suvokėte, nes buvo neapsiniaukę. matosi, kad mintimi esate sužavėtas, bet nesuvokėte. (kalbu pirmuoju asmeniu herojui, kurį jūs kūrėte savo prasmingame dienoraštiniame įraše).

Man tiesiog gera mylėti gyvenimą... Kažkas yra sakęs, kad gyvenimas neturi prasmės, bet reikia gyventi taip, lyg ji kažkur slypėtų...
Taip dabar gyvenu ir aš. Aš jaučiu tą prasme savyje. Savo darbuose. Savo klaidose. Aš matau tą prasmę mamos akys

Tai vieta kuri duoda ,,išrišimą'', nuoširdu ir pagaunančiai.