Nutiko man vienas keistas dalykas.
Atsikeliu ryte ir lyg pasaulis būtų kitas.
Net mintys rodos sklandžios ir pavirtusios žodžiais nežeidžia, neglumina kitų.
Galbūt užteko taip pasiilgtos saulutės, kad suprasčiau, koks naivumas manyje tūnojo. Lyg tie spinduliai būtų mane peršvietę ir į vietas sudėlioję. Pažvelgus į vakardieną pasidarė nesmagu, kiek daug žioplumo ir nepakantumo joje. Sumaištis ir jaunas nepatyręs būdas bandė keisti visą pasaulį ir kažką įrodinėti. Jaunas kūnas manė niekada nesens, visada bus teisus, ir svarbiausia mylimas. Ech.
Bet kaip dabar man smagu!!! Kaip gera žiūrėti atgal ir nebepykti ant savęs, priimti tai, kaip mažą laiptelį tobulumo link. Juk to čia ir susirinkom...
Kaip gera prieš nieką nesiteisinti ir tiesiog jausti draugo ranką ant peties. Kaip gera nustoti save kamantinėti: "ką padarei?", "kodėl išėjai?", "'kam tai pasakei?"...
Man tiesiog gera mylėti gyvenimą... Kažkas yra sakęs, kad gyvenimas neturi prasmės, bet reikia gyventi taip, lyg ji kažkur slypėtų...
Taip dabar gyvenu ir aš. Aš jaučiu tą prasmą savyje. Savo darbuose. Savo klaidose. Aš matau tą prasmę mamos akyse.
Ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad ši nuotaika, šis požiūris manęs dar ilgai neapleis...