Ant gyvatuko laibo liežuvėlio užmaskuoto šnipšto džiūstant milijonams sielų.
Kažkos kvailys galvelę suturėdamas vis šąlant rašo atruistines eiles.
Į komentarus kritikybės tvaiko nepasukdamas galvos.
Kasdien prieš nekaltybę balto popieriaus priklaupęs
, siužetą būsimojo kūrinio teoriniame lygmeny suprojektuoja jis.
Kas kartą dėmesingai sverdamas ko iš tiesų toks ar anoks gi vertas būtų plunksnos jojo realybei perteiktasis už ir prieš.

Tas korifėjus šitiek savo darbo motyvuotas
, jog ilgainiui kai prigimtis ego išorėn iš jo ištrūkt mėgina kandžiojant duris.
Jisai suvokdamas jog nėr kitokios išeities.
Geriau užuot draugijon socialumo pletkų atsidėjęs
, sau veidą išmatom centrinėj miesto aikštėje apdės.
Idant tokiu būdu į dar gilesnę asmeninio žmogiškumo studiją
,planuotai tyčia klimpdamas
, toliau su savimi kalbėt nekliudomas galėtų.
Į filosofo to akis geriau nelįst.
Tranzuojantį kitatikį tą pavežėdamas po kojom rizikuotum pagrindo netekti.
Pažink save, mąstau vadinasi esu.
Ant gyvatuko laibo liežuvėlio užmaskuoto šnipšto džiūstant milijonams sielų.