Vėl gliaudaisi po skiemenį iš rūko,
Seniai sparnai pavirto rankom,
Ląstelės aižėja ir tavo gyslom trupa,
Atsidalina žvilgsnis, neužtenka
Tikėt, ne jausti, šitaip nesuprasi,
Kaip veriasi ugnis per visą gylį,
Neklausinėk daugiau, kokios aš rasės
Ir ko į tavo lūpas vėl nutylu.
Neklausinėk, naktis į širdį trupa,
Išsineriu iš pilko paukščio odos,
Nors įgeliu snapu, bučiuoju lūpom
Ir vėl į dangų žiūriu, kaip beprotė.
O tu išsisklaidai lengvai, lyg rūkas,
Nustoja gilūs debesys kvatoti,
Besparnis paukštis sieloj tupi,
Tiktai jo plunksnų neužuodi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-19 20:09:35
Man atrodo su raiška vietom sunkokai. Kūrinys prašosi skaitomas lengvai, bet nuo trečios strofos karts nuo karto išlenda/ išsišoka vienas ar kitas žodis.
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2011-01-19 19:20:45
pritariu spikai
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-19 18:04:17
Puiku, glaudžiu arčiau širdies.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-01-19 15:07:15
...amžinos jausmų kovos...ryškiai jaučiamos eilių tarpueilėse
Anonimas
Sukurta: 2011-01-19 09:33:55
Nors įgeliu snapu, bučiuoju lūpom... Vaizdus. Įtaigiai raiškus virsmas.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-19 09:30:13
aštrūs, kampuoti išsireiškimai, bet kai jie atsikartoja, tai lyg pripranti pre jų ir tada darbas labai miela skamb. Kaip veriasi ugnis per visą gylį...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-01-19 08:46:25
geras, tikrai labai geras, gal aš tik tą beprotę pakeisčiau, nors kai yra jausmas, protas visada kažkur padebesiais...
tas virsmas iš paukščio į žmogų ir vėl atgal per pojūčius, prisilietimus tikrai šaunus sumanymas.