Vėl gliaudaisi po skiemenį iš rūko,
Seniai sparnai pavirto rankom,
Ląstelės aižėja ir tavo gyslom trupa,
Atsidalina žvilgsnis, neužtenka

Tikėt, ne jausti, šitaip nesuprasi,
Kaip veriasi ugnis per visą gylį,
Neklausinėk daugiau, kokios aš rasės
Ir ko į tavo lūpas vėl nutylu.

Neklausinėk, naktis į širdį trupa,
Išsineriu iš pilko paukščio odos,
Nors įgeliu snapu, bučiuoju lūpom
Ir vėl į dangų žiūriu, kaip beprotė.

O tu išsisklaidai lengvai, lyg rūkas,
Nustoja gilūs debesys kvatoti,
Besparnis paukštis sieloj tupi,
Tiktai jo plunksnų neužuodi.