Išpildė tai, ką pažadėjo:
Aukštai, ant akmenuoto kilimo,
Rast gležną edelveisą mylimai –
Juk meile dar tuomet tikėjo.
Kai atnešė jai trapų žiedą,
Ji kainą jau žinojo dovanos,
Suprato – niekas to nepakartos,
O skruostai degė jai iš gėdos,
Jog paėmė gamtos žiedelį,
Žinodama – širdies jis nelaimės.
Išvengti bandė jo akių gelmės,
Lyg gavusi skolos raštelį...
Tačiau... pačiai net netikėta –
Lig šiol dar saugo gelsvą žiedą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-17 15:24:09
Matyt nesuprantu meilės. Nepatiko. Nėra to jausmo, kurs kūrinį kilstelėtų virš visų kitų tokių pat.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-17 11:06:33
P.S.
Ko gi drauge nenueit, ir edelveisą pamatyti laisvėje, tarp akmenų, tyram ore kalnuos, ar per didelė našta – kartu neima?.. //Meilė - ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas viena kryptimi, kartu...//
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-17 11:00:32
Širdies gelmės nenusakomos, kitą kartą pati nesupranti kas darosi.Nuostabus, trapus edelveisas, kaip simbolis mūsų trapių ir pažeidžiamų jausmų.Gražus sonetas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-17 08:20:57
vargšas edelveisas, ir du kvailučiai, paistantys apie Meilę, be žodžių...
Ak - kokia virpinanti istorija - net skruosteliai paraudo , vietoj to, kad būtų pasakius "ko edelveisus draskai - meilės per mažai turi, kad į juos kabiniesi...
Mylinčio širdies juk nebūtų apgavus, iš kart matosi - jis nupirkt norėjo, ji davė jam tai, ko jis tikėjosi; Kas edelveisą, kas mašiną, kas namą, kas pareigas prestižine s - visa tai tik daiktai, kuriais perkama laisvė, mat kiekvienas turi savo kainą, tereikia tik išlaukti momento ir pakišti daiktą, kuriam jis (ji) yra neabejingas (žmogus). O jau Meilė tai laisva - ir galų gale, edelveisas, vis tik gyvas... buvo...