Išpildė tai, ką pažadėjo:
Aukštai, ant akmenuoto kilimo,
Rast gležną edelveisą mylimai –
Juk meile dar tuomet tikėjo.

Kai atnešė jai trapų žiedą,
Ji kainą jau žinojo dovanos,
Suprato – niekas to nepakartos,
O skruostai degė jai iš gėdos,

Jog paėmė gamtos žiedelį,
Žinodama – širdies jis nelaimės.
Išvengti bandė jo akių gelmės,
Lyg gavusi skolos raštelį...

Tačiau... pačiai net netikėta –
Lig šiol dar saugo gelsvą žiedą.