Aš gyva savo žodžiuos.
Tik čia aš gyva, kad kvėpuočiau,
Keliaučiau laukais ir melsčiausi Dievui,
Ir ausčiau drobes iš mūsų sapnų.
Tik čia aš gyva,
Kad galėčiau miegoti.
Be tavo pertraukų ir mano taškų bei kablelių,
Sujungiančių du beprasmius fantazijos sakinius.
Tik savo žodžiuos,
Aš dar sugebu jausti SAVE.
Tokią gryną, be priemaišų (jei aš būčiau metalas, dulkėčiau muziejaus lentynoj glostoma jų žvilgsnių)
Ir kito minčių.
Man atėmė kalbą.
Pasaulis per mažas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-04-30 17:08:54
Palietė.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-19 20:21:30
Perkeliu į dienoraštį. Tau Jums tikrai svarbu ir širdinga, net neabejoju šituo. Bet. Skaitytojo tai realiai neliečia.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-16 23:27:16
Man tai toks didelis pasaulis...Svarbu, kad lieki gyva savo žodžiuose ir kad jauti save. Tai daug.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-16 22:57:54
Tik tiek:
"Aš gyva savo žodžiuos.
Tik čia aš gyva, kad kvėpuočiau,
Keliaučiau laukais ir melsčiausi Dievui" , – man, kaip vienam skaitytojų, skaitosi. (perskaičiau iki pabaigos, bet visa kita, atrodo individualu, gal užkoduota labai, bet manęs kaip skaitytojo, neįtraukia, o raiška - ne itin, kad sudomintų, sakykim, pati raiška – meninės išraiškos priemonės, tai yra, toksai įspūdis - perskaičiau ir nieko nepamenu, tik lyg kažkas individualaus atrodo, užkoduoto - gal asmeniško. Trys pirmos eilutės, visai skaitosi, kaip koks trumpažanris.