Nepaisyki, jei kartais
Pamatysi abejingą.
Dienas skaičiuodamas
Ir vos ne šimtmečio sulaukęs,
Galėčiau negirdėti kaip ir ką
Sonetais viešumai kalbi.
Tačiau - o  ne!
Netgi prašau -
Priglausk ir mano žodį -
Tegu kaip dulkę sėdusią,
Bet vis dėlto...
Kiti jau juokiasi:
- Pašėlo senis!
Vos į  moterį parodai
Ir jis tuoj pat it bitė prie medaus.
Bet, Viljamai, ji, Moteris,
Ir mano amžių laiko.
Galbūt per atmintį dažniau,
Tačiau tiesa ši įkvėpia gyventi –
Nėra pasaulyje ne vieno senio,
Kuris anksčiau, vėliau
Nebūtų Moteries bučiavęs...
Tai patylėtum gal su savo dainele:

“Bedalei našlei bent vaikų veiduos
Brangus jos vyras gyvas pasilieka“

Galbūt sergu.
Tačiau nesu kapuos.
Ir aš ja, Moterim šita, žaviuos,
Kad ašarotoje našlės dalioj
Dar gali atsiminti ir galvoti apie jį,
Tačiau ne tas juk karžygys,
Kuris, išlepęs mylimos glėby,
Skaičiuoja palikuonis savo
Ir niurzgia, kad kiti ne taip gyvena:  

\"O tu prastumsi amžių be naudos
Ir atminimui nepaliksi nieko.\"

Net jeigu taip,
Nedaug bėdos,
Nes savo lemtimi
Nenoriu ženklint ateities –
Te palikuonys patys už save kalbės.
Ar neatrodo tau, o Viljamai Šekspyrai,
Kad nuo beždžionės toldami,
Su kiekviena karta
Vis esam gražesni?