broliui
vyturėli, gal grįžkime į šiaurę – čia ne mūsų namai,
paslapčia mėginu į stalčių suguldyti skareles,
juosiančias jūrą mano plaukuose, šitoks ošimas,
tokia mūša šalia – net oda šerpetom tirpsta
močiutė dešinėje sodindavo Viešpaties žodį,
kairėje stovėdavau aš – užrištomis akimis, kad geriau
visus girdėčiau; ir dabar klausausi, kada tylima
varbūt jāgriežas uz ziemeļiem*
čia nieko keisto nėra: vėjai prabunda rytais, rūkas grieždamas krinta
ant medžių viršūnių – kad tu regėtumei, kaip miglos užgula sienas,
žiemomis, kada žmonių akys taip spindi, išraižo visus mūsų vaikystės
langus ir po to žaidžiame slėpynes – ieškai manęs šlapiame rutuly
pieštinėmis rankomis irkluojame nusidriekusias valtis,
šešėliuojame – nežinau, kuo tai prasideda ir kada pasibaigs
tad varbūt uz ziemeļiem, kad šitā tukši**
nupiešk, ką sapnavai šiandienos pietuose:
_______________________________________
* la. galbūt reikia grįžti į šiaurę
** la. gal į šiaurę, kai šitaip tuščia
2010, gegužė - 2011, sausis
Vilnius
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-18 22:29:05
o, koks gėris.. kaip gražu paliko širdy perskaičius. puikiausia poezija, žaviuosi atradus, ačiū autorei už tą jausmą.. prie kurio galima buvo prisiliesti.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-17 15:41:57
"gal į šiaurę, kai šitaip tuščia" - puikuma, gražus žodynas.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-01-16 12:41:08
Lengvai plevenantis, švelnus, trapus. Tuo pačiu apimantis daug ir plačiai - šeimos (gal tautos) istorija.
Aš taip įskaičiau:) Ir ta mūša šalia - tikrai oda šerpetom tirpsta.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-16 01:42:51
tokia mūša šalia – net oda šerpetom tirpsta atsisakyčiau.
ieškai manęs šlapiame rutuly; pieštinėmis rankomis - dar pagalvočiau.
nusidriekusias valtis; šešėliuojame sakyčiau jie per arti vienas kito, kuria nemalonų įmantrumą.
O nepaisant šių pasvirduliavimų-pagalvojimų patinka. Velnioniškai trapu.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-15 23:19:46
Mane jis veikia. Ne, būsiu atviras: priimu jį, kaip savastį, be jokio pasipriešinimo, nors rasčiau prie ko pasikabinėti, tačiau tie kabliukai, tegul pabūna užmesti kažkokioj kertelėj, kurios negaliu pasiekti. Kad nepamesčiau ir ateity galėčiau pasmalsauti, kodėl šiuo momentu mano kontaktas su šiuo eilėraščiu toks (nemoku įvardyt - koks) pasiimsiu pas save.