perskaičiau - priglaudžiau...
eilės kaip iš foto, ar atviruko.
nuotaika? o čia yra nuotaika, nerimas strazdanotas yra, o juk tėvas - kiemsargis, ir kas kiemą saugo, kai stintos „eina“ ? daug jų, ir kvepia, alkanas tas tempiantis už dangų ir už save sunkesnį nešulį, bet paneša, o miestelėnai tikrai nežino, kas yra kiemsargio vaikas.
taip kvepia stintos ir kaimas kvepia taip...

Man patinka toks komponavimas, tiesa, tėvas su duona eilėrašty nelabai sėkmingai šmėkštelėjo ir nuėmė galimo šarmo... Man patinka, kad miestėlėnai jo nepažįsta, nors, aišku, pažįsta. Ir prie šito apsimestinio nepažinimo tiktų tėvo nutylėjimas, bet dar geriau tiktų tėvo buvimas kažkokioje nenusakomoje situacijoje, arba paradoksalioje.
Beje, noriu, kad visa tai nepriimtumėte, kaip pastabas. Kartais panašiai diskutuoju su savimi apie savo paties vieną ar kitą tekstą.
Šitą irgi pasiimsiu dėl ypatingo kontakto, kažkokio keisto artumo tekstui... Panašiai dėl tų pačių priežasčių kaip ir Vyšnios eilėraštį.

-> miestelėnai (ne mėstelėnai)
-> kvapo (ne kavpo)
Galvoju, kad kartais truputį perspausta, dėl to atrodo dirbtinokai. Daug kartojimų, gal būtų galima šio bei to atsisakyti, paieškoti, kaip suteikti kitą žodinį atspalvį.

Tikrai, gal miestelėnai dar nepažįsta kiemsargio vaiko.
Ir man šįkart ryškesnis vaizdas, pritrūko veiksmo.

nors šios autorės kūrinius laikau vienais mėgstamiausių,- šį kart man jis pasirodė vienpusis...gal čia toks užmanymas. Trūko amplitudės veiksmo, išraiškos, jausmų (pvz. kodėl tas veidelis šviečiantis?) ir t.t jausmų iš širdies plaukiančių.Atleiskit už kuklią nuomonę.

jautrus...tik pamaniau žvejo vaikas stintas turėtų tempt...iš kur pas kiemsargi stintos?

Pakvipo agurkai nuo stintų... :)
Perskaičiau dar ir dar kartą. Tvyro vidinė ramybė, nes pintinė didesnė už nerimą. Jakūs įvaizdžiai: strazdanos, šypsena...