Kiemsargio vaikas
pilna pintine stintų
pasisuka į praeivius veidu
jame tik strazdanos
ir didelė plati šypsena

kiemsargio vaikas
akmenukų į langus nelaido
tėvas dirba ilgai
kad uždirbtų duoną
užvakarykštę

tik miestelėnai
dar nepažįsta kiemsargio vaiko
jo kreivos kojos
apautos per dideliais batais
dar nepasiekė nė turgaus aikštės

velka didesnę už nerimą
savo pintinę
o veidas šviečia nuo šypsenos
ir nuo strazdanų
kaip dar niekas nebuvo nušvitę

mėstelėnai dar nepažįsta kiemsargio vaiko
o jis pats negali skubėti
per dideli batai
dar nesilaiko ant kojų
o pintinė didesnė už nerimą

baltos snaigės užkloja taką
namo ir į aikštę
pilną žmonių ir klegesio
pilna agurkų kavpo
tik stintos taip kvepia

kiemsargio vaikas
šviečiančiu veidu
nuo vakar nieko nevalgė
tempia pintinę
sunkesnę už dangų

tiesiai į aikštę
pakvipusią stintom, meduoliais ir miestu
tik kaime kvepia švara
miestelėnai dar nepažįsta
kiemsargio vaiko