Man užtektų vieno žvilgsnio ,
Vienos šypsenos, širdies.
Vieno angeliško mosto
Vis atgimstančios vilties..

Ištrinti sunkų savo kūną
iš dvejonių debesies,  
ir šiltai parklupus verkt,  
tik  ant
        Jo peties.

Susigūžt it mažas vaikas,
Abejones užkamšyt
ir  nuskint  Gražuolę pienę,
Tau nunešus,
        Paprašyt...

...tiktai vieno silpno vėjo,
kad galėčiau aš keliaut
savo burėmis svajonių
naktyje tamsioj...