Praeitąnakt
, kai daugelis ramiai miegojo.
Aš sapnavau kad tu viena lyg skurdžio mašinėlės rašomos greičiausia pirštų pavara...
Mėnulio pilnaties nušviečiama romantikai priklydusio rašytojo širdy gyvent gaji spurdi.
Kad gotikinė ilguma tavų plaukų kasos
, kedenamoji švelniai išsileidžia šokiui vėjo.
Kuomet į tavo karalienės skambančiąsias strėnas ilgesingai šliejas...
Burgundiškojo mano geismo asorti.

Ak, mona, mona, monamija!
Tapytojo svajingai nusiteikusiojo lūpoms
, taviškes glamonėjant įžadui teptuko amen.
Jo metro didenybės drobė studijai čia paruošta..
Pavydo jausmui pataikaudama sutrūkinėjo
, aliejinių dažų tūtelėms dievo langus kamščiais nukautuojant..
Kad ėmė galvoje manoj bedegindama žemę siautulingai lietis!
Audringoms gaisrininkų žarnoms atspari lava.

Visuotinumo sąmyšis galingas
, stokodamas pasiutlige užkrėstojo žvėries kas nebijotų prisileidęs apžiūrėti iš arti labai sugedusius dantis..
Chaoso sklidinąjį stiklą keldamas žodžius neįprastus
, mar mar mar mar – šešdev! kalbėjo.
Taip jog atrodė man kad jau rytojus neateis..
Ir štai kuomet galop į žaizdą atvirą man druską bert kažkas pradėjo
, aš prakaitu aptekęs siautulingai nubudau!
Fone mėnulio kruvino tarties.

O, mona, mona, monamija..
Ar gali būti iš tiesų jog tu kur nos esi tokia kaip mano tam sapne tikra svarstydamas
, praeitą nakt fantazijų išgąsdintas daugiau po to neužmigau.