Santrauka:
O kiek dar turėsiu mokytojų?
Kartą sutikau žmogų.
Jis man rodė debesis, kurie nesirūpina savo dydžiu.
Jis man rodė pelę, besislepiančią pernykštėj žolėj,
Ir džiaugės, kad ji išgyveno atšiaurią žiemą.
Jis įdavė man į rankas Bronių Radzevičių ir Romeną Rolaną
Bei liepė niekuo nesirūpinti.
Jis mylėjo mane kaip motina myli vaiką
Ir leido man augti, padarydamas užuovėją.
Tai buvo mano naujasis mokytojas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-05-04 11:54:43
maža pasakyti laiminu eilėraštį ir draugystę !
meldžiuosi šitai nuleistai Aukščiausiojo jungčiai- ne visiems duotai perprast, surast.,įprasmint:)
Ačiū už laimę JUS pažint.
crazykieta
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-05-04 11:51:03
viskas labai gražu, bet paskutinė eilutė su pavarde sugadina... Nebelieka tos paslaptingojo mokytojo aureolės. Geriau dedikuoti Alfui Pakėnui eilėraščio pradžioje, patikėkit.
Vartotojas (-a): purpuras
Sukurta: 2006-05-04 10:06:37
Mokytojas – pati kilniausia, nesavanaudiškiausia profesija. Ne profesija. Gyvenimas toks. Tikėjimu. Tikėjimas gėriu. Nuo pat Kristaus, ganiusio savo „aveles“, mokinusio minias. Iki „daraktorių“, spaudos draudimo metų, knygnešių...
Mokytojas tebus visada rašomas didžiaja raide M
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2006-05-04 09:24:36
Gal tokių mokytojų yra ne vienas - ne vien gerb. Alfas Pakėnas, šiaip ar taip dėkui už gerą žodį kolegai, ne taip jau daug mes jų išgirstame...