Atleisk man

O, Viešpatie! Atleisk, kad nusidėjau -
Širdis suvirpo ir aptemo akys,
Kai pamačiau kaip vienas niekadėjas,
Aistros apakintas,  nė žodžio nepasakęs,
Sutrypęs baltą žiedą ir laimingas
Vis gniaužė jį ...
Akimirkai sustingau.
Bet balto žiedo aimana skausmu pleveno
Ir virpančios, neklusnios rankos mano
Nedorą širdį jo peiliu pervėrė.
Stebėjau, kaip jo kraują žemė gėrė
Ir nejutau kaltės -
Tiktai palaimą gilią...
Atleiski, Viešpatie,
Kad aš Tave nuvyliau,
Nes atleidimo ne todėl prašau,
Kad jį nudėjau,
Bet už palaimą tą, kurią savy pasėjau.
pabiruogė

2011-01-11 16:08:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2011-01-13 19:24:48

Matosi ryžtingumas.Tik stiprios asmenybės stiprus jausmas gali išprovokuoti tokį pasakojimą apie išmąstytą arba (neduok die) tikrą veiksmą.Stiprios emocijos visada žavi ir tai nustumia į trečiaeilį planą galimus kūrybinius netobulumus,man,pavyzdžiui,jie visai nerūpi,aš galvoju,o kas gi dabar bus toliau?

Anonimas

Sukurta: 2011-01-11 18:44:04

Oi ne. Nepatikiu. Net pati idėja atrodo netikra.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2011-01-11 16:31:40

Nežinau, kažkaip pro šalį...

Anonimas

Sukurta: 2011-01-11 16:26:24

Nu nežinau. Kažkodėl man primena straipsnius iš laikraščių ar delfio (tematikos prasme), na ir tarkim pati darbo raiška manęs nežavi. Gerai, kad taip mastot (nors ir ta atleidimo tema tikrai nėra nauja). Mano nuomone darbui labiau tiktų ne eiliuota, o proziškesnė raiška (nes dabar tokios vietos kaip "pleveno", "mano", "pervėrė", "gėrė" ir tuo labiau pabaigoje "nudėjau", "pasėjau" - viską tik sumenkina. Man tokiom darbe eiliavimas nelimpa). Viską apvilkus kitokiu rūbu - kažką jau tvirtesnio turėtumėte. Bet čia tik pagal mano skonį.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-01-11 16:13:39

Sujaudino toks kalbėjimas, tarsi pliūpsnis, tarsi galingos srovės prasiveržimas.Stipri malda.