O, Viešpatie! Atleisk, kad nusidėjau -
Širdis suvirpo ir aptemo akys,
Kai pamačiau kaip vienas niekadėjas,
Aistros apakintas,  nė žodžio nepasakęs,
Sutrypęs baltą žiedą ir laimingas
Vis gniaužė jį ...
Akimirkai sustingau.
Bet balto žiedo aimana skausmu pleveno
Ir virpančios, neklusnios rankos mano
Nedorą širdį jo peiliu pervėrė.
Stebėjau, kaip jo kraują žemė gėrė
Ir nejutau kaltės -
Tiktai palaimą gilią...
Atleiski, Viešpatie,
Kad aš Tave nuvyliau,
Nes atleidimo ne todėl prašau,
Kad jį nudėjau,
Bet už palaimą tą, kurią savy pasėjau.