Ir šitai praeis, nors norėtum trumpam sulaikyti,
Iškris kaip vanduo ir prasprūs pro pirštus tarsi smėlis,
Nes taip pranašauta. Taip drožė dailidė
Į tavąją tabula rasa. Taip buvo sutvėręs.
Ir nieko pakeist negali, tik stebėti, kaip mainosi dienos,
Kaip juoda-raudona aptraukia padangę,
Ir net nežinai, ar čia tavo veikla, tik ne vienas
Jauti ir pakanka kol kas. Ir kol kas užsidangsto
Ertmės tavo būty, pralytos ar tarsi išgriautos,
Kai skilo ledai ir bjaurus atlydys prasidėjo,
Jauti, kaip ir viskas aplinkui, esi pajuokautas
Įstrigęs į amžiną \"bus\" ir \"jau, regis, praėjo\".
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2011-01-11 16:25:38
Jūsų eilėraštis geras, o paskutinė strofa - apskritai be galo stipri, mano akimis žiūrint.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-11 15:56:40
Tai kur čia anekdotas? Nesuradau ar nemoku ieškoti...
Anonimas
Sukurta: 2011-01-11 15:22:57
ertmės tavo būty - būty tavo ertmės
Anonimas
Sukurta: 2011-01-11 15:18:30
pavadinimas visiškai niekam tikęs, nes nei situcija, nei lyrinis herojus nekelia juoko. tas "šitai" per daug abstraktus, net ir tuomet, kai perskaitai visą tekstą, devinta eilutė susimakaluoja ritmiškai, paskutinė - kaip ir dera paskutinei - turi sprogstamojo užtaiso (aišku, sprogimas nėra atominis ir visa griaunantis), tik "įstrigęs į..." keisčiau į "įstrigęs tarp...". tai tokios būtų štrichais sudėliotos pastabos/pastebėjai. iš esmės patiko.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-11 14:45:36
Paskutinė eilutė man patiko. Įdomūs ir kiti pamąstymai, bet tarkim, mano nuomone, pirmoje strofoje per daug kartų tvirtinama, kad taip yra, nes taip jau nuspręsta, kad bus (kaip sakoma: "vieną kartą pasakei - patikėjau; pakartojai - suabejojau; trečią kartą pakartojai - nebetikiu").