Ir šitai praeis, nors norėtum trumpam sulaikyti,
Iškris kaip vanduo ir prasprūs pro pirštus tarsi smėlis,
Nes taip pranašauta. Taip drožė dailidė
Į tavąją tabula rasa. Taip buvo sutvėręs.

Ir nieko pakeist negali, tik stebėti, kaip mainosi dienos,
Kaip juoda-raudona aptraukia padangę,
Ir net nežinai, ar čia tavo veikla, tik ne vienas
Jauti ir pakanka kol kas. Ir kol kas užsidangsto

Ertmės tavo būty, pralytos ar tarsi išgriautos,
Kai skilo ledai ir bjaurus atlydys prasidėjo,
Jauti, kaip ir viskas aplinkui, esi pajuokautas
Įstrigęs į amžiną \"bus\" ir \"jau, regis, praėjo\".