Kada pražysta žiemos sodai,
Snaigės žiedeliais žemyn krinta,
Taip daug baltumo laukuos atrodo,
Nuglotninto ramybe šventa.

Neverk, kad plėšia šiaurės vėjai
Nuo klevo paskutinį lapą.
Juk rudenio šėlionėm spėjai
Prisipildyti sielą savo.

Tai kas, kad laukuos gėlynai
Nudažyti tik balta spalva.
- Tai kinų porcelenas,- sakei,
- Paglostykim ranka švelnia.

Baltas porcelenas. Ką jautei?
Tirpsta. Nesuduš šita vaza.
Šalčio piešiniai keičias dažnai.
Gražu, nors čia tik sniego spalva.