Na, jau kas, kas, bet rimas tai tikrai nestringa. :) Kalkit prie kryžiaus už bet ką, tačiau rimas ČIA TIKRAI NESTRINGA. Ir tai garantuoju. /sakinys/- /kalinys/ (sutinku, kad tos pačios kalbos dalys, bet tai nedraudžiama, tiesiog geriau jei skirtingos). /norą/-/ Torą/, /pargriūna/-/nebūna/. Tai kur jis stringa?

Nesu tokia iškalbinga kaip gerbiama kvinta ir negaliu taip moksliškai išanalizuoti kūrinio (beto, tai atima begalę laiko, o man dar reikia tiek daug perskaityt), bet, kad čia vyrauja jausmai ir gana gilūs, kurių autorius pats nesitikėjo - tai aišku.
Būna, mielas Lietau, tikrai būna ir tai laimė. :-)

pirmas posmas labai geras
gal tik paskutinė eilutė nelabai dera
antram posme vietomis stringa rimas

visuma patiko

O pasirodo būna:)...tik reikia tuo patikėti.
Gražus kūrinys.
Patiko;).

rimipimi, joks čia eksperimentas - tokio tipo eilių pas mane rastumėt ne vienas. Dirbu tiek, kiek noriu, kiek pajėgiu, bet dėl to mano kūryba nekenčia. Ta prasme, kuriu tada, kai noriu kurti ir savęs neprievartauju ;) Jei jums labiau patinka Kvintos (didžiai gerbiamos) komentarai, tai galiu išprovokuoti jų liūtį po Jūsų eilėmis - nereikės skaityti mažiau patinkančių eilėraščių - nebus laiko, nes Kvinta kartais komentuoja ištisais puslapiais.

Visai pavasariškai... Pakiliai ir jausmingai... :)

Labai patiko, tik kodėl šventą Torą?

Gražios eilės....... :) švelnus ir tikras jausmas

...labai suprantu :)...,,Bet prieš jį visos tiesos it aklos pargriūna." ...kūrinį priglaudžiu :)

Kvinta, nejau nejuntate, kad aš kalbu ne apie eiles. Aš kalbu apie vaikelį putniomis rankytėmis. O dėl psichotropijos... Visada rašydamas meilės eiles valgau česnaką. Pabandykit - poveikis dvigubas - padeda nuo gripo, mažina cholesterolį. Tiesa, dar įkvepia - visomis prasmėmis :)

Ar Kauno marios neužšalo, kad kvinta tiek vandens į komentarus pripila? Netikiu, kad semtų iš Kaip lietaus, nes Jūsų kūriniuose jo nėra Visada brandūs posmai. Šį kartą taip pat.

Nors joje visada bus tas pats sakinys.
Bet prieš jį visos tiesos it aklos pargriūna.
-----------------------------------------------
Raktas Jūsų kūrinio. Neradau nesąmonės, radau kalbą širdies, kuri Meilei pakluso. Sėkmės Jums. Dar nenuvylėte tikrai.

Nuolat būdraujančių nėra (jūs jau vėl šnekate nesąmones) matote, kada žmogus randasi miego būsenoje (ir tas kuris būdravimo būsenoje nelabai gali pajungti savo vaizduotę - tik su alkoholiu, ar narkotikais, bei psichotropiniais augalais ir preparatais) miego būsenoje ji veikia labai lengvai - idant nėra žmonių be pasąmonės, kurioje susiformuoja jų sapnai ir jie juos regi. Tačiau žmonės kuriantys tikrai neturėtų būti siauru diapazonu vaizduotės pasaulyje. Kūryba be vaizduotės (meninė kūryba ypatingai) yra neįmanoma. Na ir kiekvienas perskaitęs knygą, mato veikėjų paveikslus. Gale knygos pavyzdžiui pamatęs kokį personažą pailiustruotą pasako - "visai ne tokį įsivaizdavau". Nors jis to specialiai nedarė - tai darė jo vaizduotė... (kaip ir miego būsenoje - būdraudamas žmogus pasako)

bet jūs geriau ne vaizduotės mechanizmą aiškinkitės, o skaitykite komentarą. Man patiko tik penkių eilučių šis eilėraštis kaip išbaigtas, o visas jūsų publikuojamas eilėraštis - tai nelabai, ir jis visai kitas, nė pirmasis, skaitant tik penkias eilutes. Kodėl? pirmame komentare išsakyta, mat matosi du skirtingi eiliukai.

Atsiprašau, aš tik pasitikslinau, nes ką gali žinoti ;) Ta prasme, ką gali žinoti kokie vaizdiniai užplūsta nuolat būdraujančius. Atsiprašau, dar sykį jei ne taip išsireiškiau, Kvinta.

Jūs čia jau "užlankstėte apie vaikelį ir kažką jus, visai be ryšio; Paaiškinu jums dar kartą, (na mąstykite gi logiškai) kalbėdama komentare apie vaikelį - putniomis rankytėmis, gaudantį pievelėje drugelius, matau lyrinį subjektą (kuris kalba eilėraštyje, ir kuris ten džiaugiasi, šeštoje eilėraščio eilutėje, ir paskutinėje) o apie ką jūs prisimąstėte, tai jau nežinau; Kas tas lyrinis subjektas kalbantis eilėraštyje jūsų; aš tik jūsų publikuojamo teksto skaitytojas. ( o kas jus apvaisino, tą tekstelį rašyti, tai ne mano reikalas, bet aš asmeniškai niekada neturėjau ketinimų jus įkvėpti eilėraštukui, tai gi... net klausimėlis toksai, adresuotas man, jums neturėtų iškilti,)
(IR, jei stengiatės būti mandagus, tai nerašykite mano slapyvardžio iš didžiosios gaidelės, juk kur kas mandagiau rašyti taip, kaip žmogus pasirinko kad būtų rašomas jo slapyvardis.)

Mano vaizduotės žadinti nereikia - ji aktyvi ir miego ir būdravimo būsenose. (o ne visus tekstus komentuoju, dėl kitų priežasčių, tikrai ne dėl vaizduotės). (o apie tai, kieno tekstai, būna ir net nežiūriu - mokinukų ar pensininkų, tikrai ne - absurdas.)

P.P.S. Tiesa, pasitikslinsiu. O tas vaikelis, na tas, su putliomis rankelėmis, kur drugelius gaudo, Kvinta, Jūsų vaizduotėje, manau, nėra bendras mūsų... Na, ta prasme, vaisius?

P.S. Pavydžiu (baltai ir juodai) Jums vaizduotės. Ir dar turit nepakartojamą komentavimo stilių. Kartais jis mane erzina, o šįsyk - ne. Tai, beje, irgi momentas, nuotaika - esu pavargęs, kad kažką įrodinėčiau.

Visiškai nepykstu, Kvinta. Iš tiesų jūs teisi. Man irgi dabar toks vaizdas rodosi. Juk būna taip, kad kai rašai, gal dar kol įkeli, tai vienaip tos eilės paišosi, bet kitą dieną jau kitaip. Kažkada rašiau savo dienoraštyje, jog tai labai priklauso ir nuo momento, nuotaikos. Nors gal... Ai, net nežinau. Bet kokiu atveju (be ironijos kalbu), jei tai dar žadina kokią nors vaizduotę, tai jau yra gerai. Juk Jūs mokinukų nekomentuojat ;) Žinot, eilės apie meilę dažnai pilnos dviprasmybių... Gal net daugiaprasmybių. Nors apskritai eilės ir yra eilės, kad jas kažkaip jaustum ar bent jau kažką įsivaizduotum skaitydamas. Kažin ar tai būtų poetiška, jei parašyčiau, tarkim, tokį haiku:
Trečias kartas
Sujaukta antklodė
Krentam :)

auksinė žuvelė ir valtis

P.S.
ne berniukas - o berniuko rankytėse (kas čia taip pajuokavo); tiksliau berniukas, savo putniose rankytėse, laiko plaštakėlių gaudyklėlę. (klaidelė linksnelyje) ne berniukas, o berniuko rankytėse...
(ir ne jis, o ji - vaizduotė tapo-piešia) vėl klaidelė įsivėlė giminėlės atžvilgėliu - tai yra, vaizduotė, ji - tapo vaizdelį.))

Nesupykite žmogau (šiuo atveju - autoriau) pasivadinęs slapyvardžiu, kaip lietus, ant skaitytojo už jo vaizduotę, reiškia šiuo atveju, mano, kuris man rodo vaizdą, kol aš skaitau tekstą, tikriausiai jį tapydama sintezėje iš bendros lyrinio herojaus nuotaikos ir tekste esančios minties, bei raiškos, o paskui aš komentuoju. Tad nesupykite, jei nepatiks, bet aš matau, skaitydama jūsų tekstą.
Po saulėtą pievą vaikšto toks berniukas, su kepuraite nuo saulės, sudalinta skiltelėmis spalvotomis, kaip arbūzas, ir su lacu-snapeliu, nuo saulės spindulių dengiančiu veidelį metamu šešėliu. Berniukas rankytėse
plaštakėms gaudyti toks tinklelis, ant ilgo koto, ir jis jas gaudo, kol vieną pagavęs nesitvere džiaugsmu - pagaliau sugavo tą - kurią matė gamtos žurnale, ir galvojo kad tokių nebūna, ir...

va tokia nuotaika atrodo to jūsų lyrinio herojaus kalbėjime.
Bet kol skaičiau pirmas penkias eilutes - iš kart tapėsi rimtesnis vaizdas. Toksai:
Lyg tremtinys, visiškai paleidęs kūno kančią (nes jei dar jausti kūną, ką jis kenčia - tai vienodai būtų, ar mirt jam ar gyvent - nes mirtis neatrodytų baisiau už gyvenimą, tikrai ne.) tad jam pavyko, jis paleidęs kūno kančią - jo nebejaučia, nors jo siela - kūne, ir jaučia tik palaimą, kad gyveno taip, kaip gyveno - nors jis ir Sibire - ant ledo skruostu prisiglaudęs, nes nepaneša jau pėdų, bet - sąmonė, šviesa, ir protas aiškūs, o kūno kančią jam pavyko ir paleisti - nors jis nemiręs, ir net gal išgyvens.... Va tokios buvo pirmos penkios eilutės, ir toliau, tik bac! - ir virsmas į to berniuko, gaudančio pievoje drugelius - ir jis sugavo, tą plaštakę, ir jau nesitveria džiaugsmu - toks vaikas vaikas, ir euforijoje tarp drugelių, žalioj vejoj - birželio saulei besidžiaugiantis ta vienintele plaštake - lyg iš gamtos žurnalo čia atskridusia...
Štai taip dvigubai jis man susiskaitė. (labiau patiko tas pirmasis, kol skaičiau penkes eilutes) o visas kada - tai juokingas gaunasi - lyriškas, melodingas, bet ir skystokas labai... (drugeliškas toks)
tad palikčiau pirmas penkias eilutes - kaip išbaigtą tekstą. (tik nuomonė vieno skaitytojų)

Na vyrai į viską žiūri kiek kitaip, nei mes - taigi. Manau,kad švelniajai giminei tikrai patiks toks jausmingas ir sklandus eilius( būtų graži dainelė).

Viltis yra kvailių motina. Ir dar žvejų. Ir dar įsimylėjusių. Na, nesu gal kvailas įsimylėjęs žvejys, bet žinau ką tai reiškia. O visa tiesa, visas malonumas yra dabar. Rytoj... Rytoj gal varveklis per makaulę kaukštelės. O taip būna... :)

Būna tokios patosinės akimirkos, tik baisu,kad paskui tos tiesos ,prasiveržusios pro aklumą, nepasmaugtų. Artima. Buvo, kad ir aš negalėjau patikėti,jog taip būna. O paskui, netikėjau,kad jau nebus:(