Tarsi nuojautos šauksmui kaskart paklūstu –
Priglundu aš įkaitusiais skruostais prie ledo.
Išsiskleidus žiedams purpuriniams granato
Po pražydusiais medžiais priklaupęs svaigstu
Ties riba padalinęs ištirpusį kūną.
Negaliu patikėt – taip nebūna, nebūna...

Rojaus sodą radau – aš jame kalinys
Grandines užsidėjęs ne prieš savo norą.
Ir kartosiu lyg Dievui kasdien šventą Torą,
Nors joje visada bus tas pats sakinys.
Bet prieš jį visos tiesos it aklos pargriūna.
Negaliu patikėt – taip nebūna, nebūna...