rausiam
sniegą
į bundantį žadančio
laiko kamieną
raudam
kaktos raukšlėtos
smiltys išgraužė randus
liet dėkingumą
į pulsuojančią rūpesčio saują
renkam
jausmo vargonais
kol supratimai bus pasiklydę
praeičių ištapytą
sielos dėlionę
rašom
dūlančius
laimės motyvus
į tviskantį lydraštį
į rėkiančias paraštes
į šiltą ir drėgną nosinės skiautę
rodom
kaip stiprūs
kai viskas baigiasi
skausmu langinės pravertos
o mes nuodėmingi
įleidžiam
gyvenimo tiesą
pabūnam iš naujo
tikri
sutrupėję
šitą keistą pasaulį
bemylintys
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-07 00:03:42
DĖlionę.
Negaliu šįvakar prisiliesti prie šio teksto. Gal jis tik Jums, Jūsų, nes trapus. Lyg išpažintis suskamba pabaiga.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-06 14:04:21
Ir apsuko ratą paralelėmis nuo pačių pradžių iki pradžios iš pradžių, šioje laimės ir ašarų pakalnėje, kur kiekvienas gali išsimelsti po rūpintojėlį sau.