rausiam
sniegą
į bundantį žadančio
laiko kamieną

raudam
kaktos raukšlėtos
smiltys išgraužė randus
liet dėkingumą
į pulsuojančią rūpesčio saują

renkam
jausmo vargonais
kol supratimai bus pasiklydę
praeičių ištapytą
sielos dėlionę

rašom
dūlančius
laimės motyvus
į tviskantį lydraštį
į rėkiančias paraštes
į šiltą ir drėgną nosinės skiautę

rodom
kaip stiprūs
kai viskas baigiasi
skausmu langinės pravertos
o mes nuodėmingi
įleidžiam
gyvenimo tiesą
pabūnam iš naujo
tikri
sutrupėję
šitą keistą pasaulį
bemylintys