iš dangaus krinta baltos plaštakės
krinta tyliai sparnais neplasnodamos

Žavios eilutės.... Žaisminga. :)

gražus, lengvas posmas apie pralekiančias šventes...juk taip ir visas gyvenimas :) ... rodos net sparnais neplasnodamas...

Ir taip kasmet... :(

Visados iš didelio laukimo lieka tik... šnypštukas.

Su liūdesiuku apie palydas :) Bus dar, oi bus... Patiko - šelmiška ir jautriai vaizdinga.

Zeniukas, kaip visada, savo amplua. Šypsausi.

Jau sudegintos šventinės žvakės,
Driskiai kaimo šuneliai išlodyti
Irsta siūlės, švarkas per mažas,
Po savaičių dviejų nėr kuo... nuodytis. :D

Gerų Naujųjų!

man tai į plaštakes snaigės, nepanašios (mat nors plaštakių sparnai suglausti - jos vis tik krinta kaip pavyzdžiui sudegusio lakšto plėnys.) o snaigės - ne, tikrai ne... ne ta forma - ir kritimo judesys ne tas...
šiaip tai (turiniu) kažkoks tuščias, kas norėta pasakyti, o gal aš nejaučiu tokių nuotaikų po švenčių kaip jūs, tai man ir svetimas. Paskaitau kūrinius - kokie kankiniai visi po švenčių, ir lėkšti pasidaro lyrinei herojai, ir ko dabar jie laukia tų švenčių taip - jei po švenčių tokie dvasiniai skersvėjai jų sielas varpo ir narsto... kalbėjimas sustyguotas - tai yra, ritmiškas, ir pirmame posme rimai juokingi, faini "plaštakės žvakės neplasnodamos išlodyti" toks šaunus rezonansas vaizde, su tom plaštakėm nešinom (kiekvienos rankelėse, kaip fėjos) šviečiančia žvake, ir ne plasnojančiom, o lojančiom sparnais... tai yra jos leidžiasi neplasnodamas, ir su šuns galva kiekviena plaštakė; yra kažkoks lyg pasąmonės srautas. Tai gi pats kūrinys - labai ne. rimavime paveikslėlis, pirmame posme, turi cinkelį.

Toks lengvas ir šviesus...Nors ir praėjo šventės- nepaliko jokiu nusivylimo...Gyvename toliau...

Kalėdos praėjo,
Nauji metai atėjo.
Neliksim už dyką -
Lauksim Velykų...

Praskrido,kaip visada :)