iš dangaus krinta baltos plaštakės
krinta tyliai sparnais neplasnodamos
jau  sudegintos  šventinės žvakės
ir  jau kaimo šuneliai  išlodyti

ir net švarkas tapo per mažas
po savaičių dviejų nesueina
paskutinis išgertas jau lašas
sudainavome šventinę dainą

o tų švenčių šitiekos laukėme
ir sapnavome net nemiegodami
jos praskrido kaip baltos plaštakės
rodos net sparnais neplasnodamos