tikėjimas nulemia išsipildymą...

Nuotaika sukurta ir atskleista. Pradžia visai gera, tik sąskambiai ežerai-beržai arba kilkim-neskilkim pernelyg neišradingi. O nuo teksto viduriuko, tarkim, nuo pusnynais sniego, pereinama į buitiškumą, trafaretišką kalbėjimą.
Perkeliu į Jausmus.

Visiškai sutinku su Griaustiniu. Spaudžiu dešinę. O eilėraštis gal ir paprastas, bet ar visada reikia kažko sudėtingo ir painaus? Ar akimirkos fiksavimas nėra poezija? Ar savi (nebūtinai saviti) minčių, vaizdinių, kurie galbūt kitiems atrodo kažkas žinomo, matyto, tegul ir banalaus, aprašymai nėra poezija? Ar poezija būtinai turi būti kažkas tokio, kas paliktų beskaitantį ar besiklausantį be žado? Yra netgi savo poezija sau. Tai mano nuomonė, galit su tuo sutikti ar ne - man nesvarbu. O kur riba skirianti tobulumą nuo banalumo? Kiekvienas ją užsibrėžia pats. Todėl sakyti, kad čia /mužikiška/, /banalu/ ar kitaip (čia šios dienos komentarų citatos) yra tiesiog nemandagu.

Džiaugsmas būsima švente :)

Kvinta bando užvesti diskusiją apie prasmę beprasmybėje.Kad ir kaip mes bandytume pakeisti pasaulį - jis nepasikeis nuo mūsų gerų ir taurių norų.Kokios kilnios buvo visuotinės gerovės - socializmo,komunizmo,ankstyvojo utopizmo idėjos - visos jos žlugo atsitrenkę į konkrečias to laikmečio aplinkybes,teisingai,aiškiai matosi estetinių-meninių kūrinių subanalėjimas ir suvulgarėjimas,muilo operos ir t.t.,betgi jos nenukrinta iš kosmoso,o gimsta čia tarp mūsų.Esu matęs pasaulio ir galiu teigti,kad lietuviai dar labai labai dvasinga tauta,lyginant su Vakarų Europa Britanija,ar užjūriu.Betgi,reikia pripažinti,iš ten ir ateina visi šitie kičai,kuriuos matome ekrane ir aplamai mene.O tobulais poetais mūsų visų niekas neišugdys,o ir nereikia, jei visi bus tobuli,tai kaip tada būti dar tobulesniu?Manau,į viską reikėtų žiūrėti atlaidžiau.Bet siekti tobulumo - būtina visame kame ir visada.

Svarbu, kad nelaikot jausmų savyje, dalinatės su mumis.Už tai ir ačiū.

P.S.
(citata:)
tik į kasdienybių smulkmenas neskilkim,
o trijų karalių pasitikti kilkim.
Štai per pusnynus brenda jau karaliai.
Gal jie palengvins mūsų dalią,-
palaimins žmogų beglobį,
pradžiugins dvasiniais lobiais?... (citatos pabaiga.)

"O gal Europa dar duos projektams pinigų?.. paprašykim trijų karalių. Ir Europa palengvins Lietuvaičių dalę, ir sužibės projektai puoselėjantys dvasinius turtus ir išugdys tie projektai mumyse tobulus poetus. Tik paukščiai gali giedoti ant šakos, ir net nežinoti - kad giesmė ta graži, bet jei nori žmogus gervę pakartoti, tai jam žiūrėk ir klarneto ir saksofono reikia - o tie rupūžės kainuoja, pinigus pinigus, o dėstytojai geri - taip pat, atlyginimus reik mokėti, o klausytojas irgi nesitenkina paukščio giesmėmis kurių klausykis dykai, jis nori paklausyti ką žmonės gieda, nueiti į koncertą ir išgirsti tą saksofoninę gervę, ir jam reikia pinigų, kad sumokėti už bilietėlį, o bilietėlis brangus, reikia ir muzikantui, juk nepales kaip paukštis saulėgrąžų ant lauko, ar šermukšnio, kad toliau grotų, ir saksofoną prižiūrėti reikia, ir už salę nuomą, o salės darbuotojam atlyginimus, tai brangus tas bilėtėlis, bet salės (kuras, remontai, elektros energija, apšvietėjai ir scenos darbininkai) nebeišsilaikys, ir pasimėgauti dvasiniais turtais, paklausęs gero grojimo, negalėsi, nes ten atidarys kokią maksimą, norfą, rimi, ar iki, ar šiaip, kokius nors masažo namus... tai brangūs tie bilietėliai, dvasinių turtų, vėl taip savuosius puoselėjant, ravint valant nuo kičo apraiškų ir saviveiklos... kurios jau kaip vertybė dvasinė įniko masinėse priemonėse- pavyzdžiui muilo operos, serialai, taip ugdydami estetinį skonį bei supratimą pavyzdžiui apie aktorinius darbus, režisūrinius, formuodami estetinį skonį, pajautą ir ugdydami sampratą apie vaidybinį meną... Gal paprašykime karalių, Gal Europa susimils... juk jau greit pavasaris..."

ne eksperimentas, proza, suaugusiems vaikiško protavimo žmogeliukams (kodėl vaikiško protavimo - grindžiau.)

Jeigu širdyje gera,kos skirtumas kokia kalba ar melodija tai išreikšime.Nei vienas paukštis,traukdamas savo giesmes negalvoja,kad jis kuo geresnis ar prastesnis už kitus.Tiesiog jo tokia prigimtis.Kaip ir kiekvieno iš mūsų kelias-vienintelis ar individualus.

jei suvaikėčiau, protas pasimaišytų, liaudiškai tariant, kokių nitratų prisivalgius, ar nuo vaikystėje padarytų skiepų kokių nors, gal tada ir patiktų. jis toks vaikiškas savo forma (kalbėjimu, turiniu- pateikimu – raiška) bet manau, kad vaikams irgi neįdomus. Nebent kokia davatkėlė augina kokį vaikelį iš vaikų namų pasiėmusi, nuo gimimo, ir kiša jam į galvą diena iš dienos visokias apeigas ir religines šventes kaip filosofinį pagrindą, ant kurio jis stovėt turės ir gyventi tame pasaulyje, tai tokiam vaikeliui, dar augant, kokių jau penkių-septynių metų amžiaus sulaukus, prieš tą vadinamą šventę, gal ir įdomus būtų, gal ir gražus...