Kai dienos šviesa mane žudo,
noriu apkabinus mėnulį apsisukti tris kartus su juo,
ir plazdent rausva suknia...
kai į garbanas vijasi vijokliai, meilės…
kai Saulė žudo, Tai..
Ir šypsos tau visos žvaigždės...
su arogantiška šiluma viduj...
Nes kai saulė žudo mane,
stichija nugali ilgesį...
ir žiedas, pražystantis per Kalėdas, šąla...
Susigužia lapeliai lyg amžinam žiemos miegui susiruošę...
Ir belieka tik tikėtis,
kad kada nors dar išsiskleis...
kai ilgesingas žvilgsnis atkartoja eiseną neapšviestoj kambario pusėj...
Saulės šviesa užgožia...
Užgožia iliuziją, sapną...
Nes stichija nugali ilgesį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-04 16:38:11
Pertaisiau skyrybos ženklų tarpus, pažiūrėkite į savo tekstą ir įsiminkite. Daugtaškį sudaro trys taškai. Bet čia jų aiškiai per daug, nepiktnaudžiaukite.
Tekstas jausmingas, ypatingai jausmingas. Nuoširdus. Bet asmeniškas, man buvo nesmagu skaityti, kad nesugadinčiau, nes jis plevena.
Perkeliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-04 00:09:59
Giliai jausmas panarpliotas. Galiu kitaip pasakyti - gilus su jausmu. Esmė - man tai limpa.