Kai dienos šviesa mane žudo,
noriu apkabinus mėnulį apsisukti tris kartus su juo,
ir plazdent rausva suknia...

kai į garbanas vijasi vijokliai, meilės…
kai Saulė žudo, Tai..
Ir šypsos tau visos žvaigždės...
su arogantiška šiluma viduj...

Nes kai saulė žudo mane,
stichija nugali ilgesį...
ir žiedas, pražystantis per Kalėdas, šąla...
Susigužia lapeliai lyg amžinam žiemos miegui susiruošę...
Ir belieka tik tikėtis,
kad kada nors dar išsiskleis...
kai ilgesingas žvilgsnis atkartoja eiseną neapšviestoj kambario pusėj...
Saulės šviesa užgožia...

Užgožia iliuziją, sapną...
Nes stichija nugali ilgesį...