Susitikimo tokio nenuspėjo Šventos Knygos,
Nors negalėjo tai nebūt išpranašauta.
Kai tądien nebe tas, kas buvo sėta dygo,
Ir Dievas keikė net savos gamybos tautą.
Tiems metams baigiantis, kai pranašavo šaltį nenormalų,
Ištirpo vienas nieko sau ledynas, pažymėtas širdute.
Visai kaip ir per populiarų televizijos kanalą,
Pasibučiavom patį pirmą kartą snaigių pagreičio rate.
Ir nežinau, kodėl nutyli Šventos Knygos.
Gal Šventas Petras baliavojo Dievo apraiškos metu.
Ir nors nesėta, bet laukta taip Laimė dygo.
O kai išdygo, besibaigiant metams, pasirodei Tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-12-31 21:18:16
trūksta tos "vinies", trūksta, nors jaučias, kad nori kažką išspaust
Anonimas
Sukurta: 2010-12-31 15:02:53
Man patiko :D Taip lyg ir su sarkazmu, lyg ir su juoku, bet taip rimtai išreikštas meilės atėjimas. :D Tačiau kodėl man pasirodė, jog eilėraštyje pykstama dėl to, kad vis dėlto įsimylėjote? Juk meilė - nuostabus jausmas...
O dar! Juk Dievas negali kiekvienam išpranašauti meilės. Ir vis dėlto, juk neįdomu sužinoti kada tiksliai įsimylėsi, ką įsimylėsi ir pan. Juk neveltui sakoma - kaip Dievas duos. :) :) :)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-12-31 13:38:55
gera mintis. patiko pirma strofa. reikėtų slifuoti ritmiką nes striginėja
Anonimas
Sukurta: 2010-12-31 12:41:07
Rėmus jau turi, bet kad turėtum paveikslą reikia dar nemažai nutapyti. Labai daug bereikalingų žodžių, daug netvarkos - nėra sklandžios raiškos (sunkiai skaitosi. Galima būtų palyginti su čiuožimu slidėmis kuomet atkarpėlę pačiuoži sniegu, o kitą kokiu nors asfaltu ir taip trukčioji vis...).