Mintis iš naujo susapnuoju,
Stikliniam guoly loju, vėjas,
O pėdos vingyje kartojas
Snieguotas laiko Prometėjas.
Pasaulis lūpom užsispaudžia,
Sapnai nebekarščiuoja oro,
Išbalęs žvilgsnis stiklą glaudžia,
Kaukiu į rytdieną, nenoriu.
Atsimušu į stiklą, skyla,
Dvi raidės persiplėšia lūpom,
Išsimatuoju ryto gylį,
Šukes klijuoju, rankos trupa.
Kai vėjas pliaukšteli per veidą,
Stiklinis žvilgsnis nebeskyla,
Ir reikia lig savęs ateiti
Per susapnuotą sausio tylą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-09-15 22:18:31
Kai vėjas pliaukšteli per veidą...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-28 18:40:16
Kažkaip kitaip pažiūrėjau į rytdieną, kitomis akimis.Labai patiko
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-28 17:19:51
Labai gerai. Ko čia stebėtis - juk Juozapava :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-12-28 11:46:22
O vis dėlto graži ta susapnuota sausio tyla.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2010-12-28 11:43:22
Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-28 11:10:28
Per susapnuotą sausio tylą... taip gera susapnuoti tylą... nuostabus eilius :)