Mintis iš naujo susapnuoju,
Stikliniam guoly loju, vėjas,
O pėdos vingyje kartojas
Snieguotas laiko Prometėjas.

Pasaulis lūpom užsispaudžia,
Sapnai nebekarščiuoja oro,
Išbalęs žvilgsnis stiklą glaudžia,
Kaukiu į rytdieną, nenoriu.

Atsimušu į stiklą, skyla,
Dvi raidės persiplėšia lūpom,
Išsimatuoju ryto gylį,
Šukes klijuoju, rankos trupa.

Kai vėjas pliaukšteli per veidą,
Stiklinis žvilgsnis nebeskyla,
Ir reikia lig savęs ateiti
Per susapnuotą sausio tylą.