Malonu, kai šviečia sadybų akys,
kai abelų žedais dabinas sodai.
Malonu, kai par dungų Paukščių takas,-
aprašyt tadu trūksta žodžių...
Dažnai čia narėč pabūti,-
kaimą ramybę atgaivintų.
Inkvėpč tyrų orų biškutį,-
širdis na miestą triukšmą apsramintų.
Bet gi nugriauta sadyba. Šuva nesulas...
Nelika, kas miela buva.
Pasgendu beržų sulas
ir un dungų kylunčią dūmą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-12-30 17:32:04
Tema jautri, tik ties vienu kitu žodžiu narėtūs pastart. Ar teip anes turet tartis. Kad ir "pabūti", a gat "pabūt" ir "biškutį" (tai prigijis mūsų krašti germanizmas), o gal "biškį".
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-28 18:34:47
Viskas pamažu nueina, sunyksta.Lieka tik prisiminimai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-28 17:12:31
Pasigendam :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-28 17:12:11
Visi to pasigengam :( Rusai pusę sodybų sugriovė su melioracija, mūsiškiai - su privatizacija. Nėra tikro kaimo, nėra tų tikrų senų vienkiemių :(
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-12-28 09:51:32
miestan parsikėlė, ten šunys benamiai sulas išlaks... ir tyrų orų tik biškutis
:)
labai toks , kad noris improvizuot...