Malonu, kai šviečia sadybų akys,
kai abelų žedais dabinas sodai.
Malonu, kai par dungų Paukščių takas,-
aprašyt tadu trūksta žodžių...

Dažnai čia narėč pabūti,-
kaimą ramybę atgaivintų.
Inkvėpč tyrų orų biškutį,-
širdis na miestą triukšmą apsramintų.

Bet gi nugriauta sadyba. Šuva nesulas...
Nelika, kas miela buva.
Pasgendu beržų sulas
ir un dungų kylunčią dūmą.