Miega medžiai po sniego ledine skraiste
Ir laukai taip ramiai susitaikę, aprimę.
Pilkas veidas motulės parimęs lange,
Laukia, saugo,- skaidrėja numirti gimimui.
Kartais širdį nušaldo, kaip daigą -
Užmaršty po ledine marška...
O gyvenimo, saulės - beprotiškai gaila,
Atminty tebemiega džiaugsminga daina.
Rytą, auštant kuždėjime stingdančio rašto,
Gimsta naujas tvėrėjas - šviesiausios vilties.
Pribuvėja kaminkrečio rankom nusėja,
Paišinam danguje žvaigždeles ateities...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-12-28 19:13:09
Toks elegiškas, ilgesingas, vaizdingas, viltingas. Gražus.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-12-27 21:42:34
graži pabaiga :)
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-12-27 18:28:50
gerai sudėiotas, nors galima dar ir glūdinti
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-27 17:13:39
Labai mielas, savitas. Labai patiko kontrastinė pabaiga.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-27 16:56:09
Labai šaunus įvaizdis pabaigoje, mielas eiliukas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-27 16:55:33
Pagal autorės charakterį - švelnus ir mielas.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2010-12-27 16:50:22
gražus