Miega medžiai po sniego ledine skraiste
Ir laukai taip ramiai susitaikę, aprimę.
Pilkas veidas motulės parimęs lange,
Laukia, saugo,- skaidrėja numirti gimimui.
Kartais širdį nušaldo, kaip daigą -
Užmaršty po ledine marška...
O gyvenimo, saulės - beprotiškai gaila,
Atminty tebemiega džiaugsminga daina.
Rytą, auštant kuždėjime stingdančio rašto,
Gimsta naujas tvėrėjas - šviesiausios vilties.
Pribuvėja kaminkrečio rankom nusėja,
Paišinam danguje žvaigždeles ateities...