Atleisk,
Bet aš dar nebaigiau,
Nes tavo žodžiai it žarijos
Kurios į sielą įžertos
Ir degina karštai,
Net atvaizdas Švenčiausiosios Marijos
Išgirdo mano maldą, bet, deja,
Ugnis krūtinėje negęsta,
O tuos žodžius it papūga
Kartoju vis paskui tave ir...  

\"Girdi tu, kaip ranka stygas užgavo,
Kaip gieda jos po to ilgai ilgai -
Lyg vieną bendrą dainą uždainavo
Ir motina, ir tėvas, ir vaikai.\"

O ne, man būti tokioje lemtyj neteko,
Nors ir vaikai yra,
Yra žmona.
Atsimenu dažniau, kaip žmonės sako:
Ne dievas -
Velnias surenka poras,
Paduoda taurę gėrimo ir triūbą pūsti,
Kad triukšmo kuo daugiau
Ir maišaties poetų galvose..
Ir jau tuomet kaip tu, o Viljamai,
ir  jie kaip šventę gieda:

„Byloja tau garsai darnaus koncerto
Kad merdėti vienatvėje neverta“

Paglostyk sunkų meilės žodį, mūza,
Kantrybe ir gyvenimo tiesa -
Tiek daug skeveldromis tokių porų sudužta,
Kuomet įėjus muzikon
Sunyksta pareiga.