Tavo žodžiai perskrodžia tylą
Ir pakimba būtajam laike,
O pasaulis iš lėto sudyla
Ir išnyksta paukščių take.
Tik mėnulis paliečia skruostą,
Tirpsta ašara jo delne,
Jei mokėtų kalbėti - paguostų
Ir galbūt apkabintų mane.
Šioj nakty netgi balsas išnyko -
Noriu šaukti, bet negaliu.
O širdis ištuštėjo, neliko
Mano meilės, karštų jausmų.
Liepa
2010-12-22 17:37:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-12-23 21:31:07
Kai liūdesys įsikuria širdy, iš jos ir žodžiai liejasi liūdni...
Anonimas
Sukurta: 2010-12-23 10:22:48
dvelkiantis tyru liūdesiu...
Vartotojas (-a): tarit
Sukurta: 2010-12-23 07:41:39
vo kam gi šitaip į lentyną
nejau delnuos nelieka nieko
Vartotojas (-a): mėnesiena
Sukurta: 2010-12-22 23:12:34
Jausmingas ir grazus. Ypač patiko pirmosios eilutės.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2010-12-22 21:47:57
patiko,prasmingas,grazus
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-12-22 21:45:55
Tavo žodžiai perskrodžia tylą
Ir pakimba būtajam laike,
Šios eilutės užhipnotizuoja... :)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-22 18:53:15
pirmasis posmas vertingiausias eilėraščio mastu. antras, trečias silpnai.