Psichodemai (9)

Santrauka:
Požemiuose
DIENA BE SAULĖS

Požemyje buvo vėsu ir tamsu. Čia vyravo sterili tyla, kurią sudrumstė netikėtai pasigirdęs Robo keiksmas.
Julijus pramerkė traškanotas akis ir įsispoksojo į tamsą, tarsi ten ką nors įžvelgtų.
- Po velnių, mano prietaisas rodo aukštą radioaktyvumo lygį! Net paviršiuje nėra tokios radiacijos. Viršija normą du kartus...
Bendrakelionis buvo ir nustebintas, ir išgasdintas šios nemalonios naujienos.
- Regis, mes jau pakankamai gavom mirtinų spindulių. Ką darysime toliau?
Veineris nenutilo:
- Eisime toliau. Katakombas juk dar neištyrėme. Gal ne visur čia pragariškai pavojinga. Radau čia veikiantį prožektorių. Šviesos nedegiau, nes nenorėjau be reikalo eikvoti elementų.
- Gal įsivaizduoji kurlink veda šis ilgas koridorius? – pasidomėjo Julijus.
- Girdėjau, kad koridorius yra ne vienas. Jie visi sudaro ištisą labirintą po miestu.
- Lieka tik patikrinti, nes ilgiau čia, šioje vietoje, negalim užsibūti. Sutinki?
Robas Veineris neatsakė, tačiau jo tylėjimas nereiškė, kad jis nesutinka. Uždegęs prožektorių  jis žengė link priekyje lentomis paramstytų durų. Paskui jį sekę Julijus Tesvinas.

Koridorius rangėsi tai į kairę, tai į dešinę. Tamsoje sunku būtų suprasti kur veda ši, rodos, begalinė konstrukcija. Tačiau turint ir menką elektrinį žibintą buvo galima nesunkiai išsiaiškinti kurlink einama.
Žingsniuoti nebuvo sunku, kol  kelią nepastojo plieninės durys su išblukusia antrašte virš staktos. Užrašas skelbė, kad už šios kliūties prasideda tarnybinės patalpos, yra valgykla ir gyvenamasis sektorius.
- Nepavargai? – pasidomėjo Robas, pastebėjęs, kad jo bendrakelionis ėmė šlūbčioti, o kakta gausiai suprakaitavo.
- Normaliai, - atsakė šis. – tik prakeiktas batas nugrandė kulnį. Kažkada prašiau, kad pakeistų man avalynę, tačiau ūkvedys buvo padauginęs ir pamiršo savo pažadą.
- Pakentėk. - nuramino jį bendrakelionis, - Tikėkimės kad šiose patalpose ką nors rasime.

Duris atverti buvo ganėtinai sunku. Ne dėl to, kad jos buvo sunkios, o dėl to, kad nė vienas iš keliaujančių nežinojo patvirtinančio kodo. Vizualinis detektorius raštu ir garsu informavo jų dviejų nenaudai:
- Asmenybės tapatybė nenustatyta. Leidimo nėra.
Robas Veineris vėl nesusilaikė nenusikeikęs:
- Sumauti kodai. Jei nerasime kelio toliau, atrodo, turėsime vėl grįžti į pragarišką sektorių.
- Gerą mintį pakišai, Robai, - Julijaus akys prašvito, nors jo bendrakeleivis vis dar nesuprato kodėl jo naujasis draugas toks nudžiugęs.
Veineris nespėjo net paklausti, kai Tesvinas  viską  paaiškino:
- Mums reikia nors paprasčiausio čia dirbusio ir gyvenusio žmogaus kaulo. Regis, šių labirintų apsaugos sistema gali nustatyti asmens tapatybę net genetiškai.
Neseniai jie du buvo praėję vieną jau spėjusį mumifikuotis vietinį darbuotoją, berods, vyriškį su nautraukta ranka, kurios plaštaka voliojosi prie jo kojų. Abu keliautojai nė nenumanė, kad tokia priemonė gali praversti.
Plaštaką  parnešė pats Veineris. Pabraukęs ja per detektoriaus objektyvą išgirdo sausą durų spynos spragtelėjimą. Po sekundės kitos masyvios durys džeržgėdamos pasislinko į šalį, pralaisvindamos įėjimą.
- Eime, - paragino buvęs patrijus ir žengė į nežinomybę.

Administracinis ir gyvenamųjų patalpų sektorius neatrodė taip nykiai kaip tas, kuriuo jie abu keliavo tas įtemtas dvidešimt minučių. Patikrinus radiacijos matuoklį paaiškėjo, kad čia spinduliuotė labai artima normai. Ši žinia nuramino Julijų. Robas nusprendė, kad geriausia duris vėl užverti dėl iš anapus sklindančios radiacijos ir saugumo sumetimais. Juk bet kas koridorių galėjo atrasti ir pastebėti dviejų regionierių pėdsakus ant dulkinų grindų. Abu jau įtarė, kad išorėje vis viena  paskelbta paieška. Todėl budrumas, net ir po žeme, neatrodė juokingas.
Koridorius baigėsi įsiliedamas į didelį vestibiulį. Čia patalpa buvo pakankamai didelė. Robas, radęs  duris su užrašu “Elektros įvadas”, suprato, kad  ten gali būti ir nedidelio avarinio generatoriaus. Duris atidaryti nebuvo sunku. Patraukęs rankeną pastebėjo, kad kliūtis pati atsivėrė. Iš už jos išlindo sudžiūvusi žmogaus ranka. Robas iš netikėtumo šoktelėjo į šalį. Julijus Tesvinas, matęs reginį, pagalvojo, kasgi tą žmogų, jau tapusį šlykščia mumija, taip turėjo įbauginti, kad pasirįžtų užsidaryti tokioje ankštoje patalpoje ir laukti nežinia ko. Regionierius netikėjo, kad požemyje būta tik paprasto susirėmimo. Žmones turėjo įbauginti kur kas galingesnė jėga negu ginkluoti oponentai, teroristai arba sukilėliai. Net sudžiūvusiame veide atsispindėjo išgąsčio grimasa. Tikriausiai net didelis radioaktyvumas nebuvo tikroji priežastis, privertusi nepažįstamajį čia pasislėpti. Net anksčiau regėtas negyvėlis su nutraukta ranka, Tesvinui pakišo neįtikėtiną mintį, kurią susiejo su psichodemais. Bet liko neaiškumų. Todėl Julijas ir nusprendė išsiaiškinti.
- Robai, sakei, kad šiek tiek domėjeisi miesto istorija. Ar žinai kokiu tikslu buvo įrengti šie požemiai?
Veineris jau buvo nusiraminęs. Pripratęs prie dar vieno netikėto raginio, jis ramiu balsu atsakė:
- Oficialiai  čia Valstybinio biologinių tyrimų instituto bandymų laboratorijų kompleksas, bent taip skelbia vadovėliuose.
- O iš tikrųjų?
- Realiai čia buvo slaptosios laboratorijos, kurios įrengtos dar prieš nepriklausomybės karą.
- Gal gali pasakyti kada jos buvo apleistos?
Atsikrenkštęs Veineris paaiškino:
- Jomis slaptosios tarnybos naudojosi net respublikai tapus nepriklausomai, bet girdėjau, kad čia nelaimė nutiko gerokai iki sunaikinant miestą. Manau, čia būdami greitai išsiaiškinsim kur kas daugiau mus kamuojančių paslapčių.
Baigęs kalbą Veineris pasibjaurėdamas nuvilko mumiją į šalį, kad galėtų prieiti prie valdymo prietaisų.

Elektra gerokai pagyvino niūrių patalpų vaizdą. Pasirodo, Robas Veineris visiškai neapsiriko, teigdamas, kad už durų gali būti energijos generatorius. Pasiskaitęs ant vidinio durų paviršiaus priklijuotą instrukciją,  jis patikrino degalų kiekį. Davikliai bylojo geras naujienas. Energijos turėtų pakakti mažiausiai dvyliką valandų.
- Dabar elektros turime, - apsidžiaugė Robas, o nusigrežęs į priešingą vestibiulio sieną pridūrė, - todėl galime patyrinėti šį nesvetingą viešbutį...
Julijas Tesvinas, nusigrežęs nuo lavono, nusprendė, kad geriausia būtų ištirti visus kabinetus. Durų pasieniuose būta iš ties nemažai. Jį domino ar juose nėra kai ko, kas jį sudomintų.
- Einu apsižvalgyti.
- Niekur neik vienas. Prisimink tą nusibodusią regionierių  instrukciją. – įspėjo Veineris, kuris buvo kur kas labiau patyręs įvairių išbandymų  Krateryje ir už jo ribų.
Julijus nieko neatsakė, bet leido suprasti savo bendražygiui, kad su jo teiginiu visiškai sutinka.

Jie du nužingsniavo į duomenų  saugyklą. Durys buvo užrakintos, tačiau jėga buvo nesunkiai įveiktos.
Anapus jų buvo pakankamai nemažas kabinetas su lentynų eilėmis ir ne mažiau įspūdingu turiniu jose.
- Turbūt mums prireiktų poros metų, kol išsiaiškintume kas čia nutiko, - konstatavo jis realią situaciją, bet nurimo, kai išgirdo bendražygio balsą užnugaryje:
- Jei veikia nors vienas kompiuteris...
- Jei tik veikia...
- Netrukus viską išsiaiškinsime. – Robas Veineris aplenkė Tesviną, pastebėjęs patalpos kampe stovintį permatomą ekraną.
Bet tuo tarpu, kai Robas artinosi prie senovinės elektronikos, Julijus išgirdo neaiškų trakštelėjimą už  duomenų bazės patalpos sienos. Garsas vėl pasikartojo. Tai nebuvo elektros generatoriaus keliamas pašalinis triukšmas.
- Palauk, - sustabdė į jį atsigrežęs Veineris, - neskubėk ir būsi pirmas.
Tesvinui visai nebuvo juokinga, juolab visai nekėlė džiugesio ir už sienos nuaidėjęs nežinia kokio kritusio metalinio daikto sukeltas triukšmas. Nelaukdamas bendražygio atsakymų  Julijus patikrino savo ginklus ir neramaudamas laukė kas bus toliau.
Durys į vestibiulį buvo plačiai pravertos, tačiau abu regionieriai ir patys žinojo, kad jokia  fizinė kliūtis visiškai nesustabdys pasirodžiusio priešo, net jei tai yra žmonės. O psichodemams, jei čia jie spėjo apsireikšti, vieni niekai tiesiog per sieną rasti įėjimą...
Ir pastabios regionieriaus akys netrukus pamatė pravirų durų keturkampėje dešinėn, vestibiuliu, prasmukusį liesą  humanoido pavidalą...

Tikras Dearnis

2006-05-01 01:00:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2006-07-01 19:43:19

argi būna sterili tyla?bendrakelionis kažkaip nelabai skamba.