Jau nemažai pavaikščiojom kartu,
Net pamanau,
Kad sieloje žmogaus
Kitaip atrodo laikas -
Sustojęs gal,
Gal dar kažkas ne taip,
Bet panašu, kad jis
Kaip vynas butelyje laikos.
Ir pats, beje, tu, Viljamai, žinai
Kiek nuotaikų visokių atneša širdims
Į sonetus suėję tavo posmai,
Nors, regisi, įpratom būt kely
Ir niekam tai nenauja -
Kalba kur kas juk esam greitesni
Ir kūnas paskui žodį, oi,
Negreitai atkeliauja.
Betgi jaučiu ir ranką ant peties padėtą.
Vadinasi, čia pat, greta, arti
Ir šimtmečiais ilgais neatskirti,
Dėkoju tau už šitokį artumą
Ir rūpestį, kurį girdžiu:

Tu- muzika. Dėl ko gi nusiminęs
Akordų tyro skambesio klausais?
Dėl ko, sakyk tu trokšti vien kankynės
Ir taip žaviesi liūdesio garsais?

Bet jeigu muzika tokia -
Ką dar galėčiau padaryti,
Užburtas šitokia dalia?
Aš nebaigiu dar jos,
Nuo muzikos (arba savęs) – nebėgu.
Pasineriu akorduose kaip vakaras dienoj
Net nežinodamas, kas bus rytoj
Ir... gyvenu.
O jeigu muzika bent kiek liūdna...
Taigi į vakarą pakrypusi, Šekspyrai,
Tik nemanau, kad sprangiai,
Lyg druska ant duonos pabarstytai lyrai
Reikėtų melstis aimana
Ar neišeiti iš bažnyčių.