Santrauka:
Visai nežiemiškas. Kita vertus ir ne apie vasarą, veikiau jau tokia savijauta...
Taip tuščia... Atrodo galėtum priklaupti
Ant tos tuštumos lyg ant nuosavo kapo.
O vaiskią žydrynę apsvilinęs gaubtas
Virš veidrodžiu virtusio ežero kabo.
Jo rėmai žali – kranto gluosniais raižyti,
Tačiau toks kontrastas tuštumą pabrėžia,
Nes ten – vidury – lyg saulėgrąža žydi,
Lyg spindintis delnas nematomo riešo
Paglosto karščiu numarindamas mintį –
Tą aklą laukimą, kurio nepagausi.
Šiandien pietuose fakelai išdalinti
Man veidrodžio blyksniais kapavietę rausia.
Ir laidoju tai, ką buvau neprikėlęs
Užberdamas duobę įkaitusiom dulkėm,
O valandos ašaras šluostos kaip lėlės
Papuošdamos dieną nuvytusiom tulpėm.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2010-12-20 18:55:22
Man tai vienas iš stipriausių Jūsų darbų. Labai aiškiai jaučiama atmosfera, o ir ritmas koks veržlus!..
Anonimas
Sukurta: 2010-12-20 16:13:23
ŽMogus jau taip surėdytas, kad dalį laiko džiaudiasi ir šyososi, o kitą dalį liūdi. ir tai natūralu.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-12-20 14:56:35
pilnaviduris ištuštėjimas, geeeras.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-12-20 08:55:31
Eilėraštis tikrai ne tuščias, nors pavadinimas ir apie tuštumą. Liūdnas, bet gražus. Patiko.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2010-12-20 01:00:18
adventas -reikia ir paliūdėti...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-20 00:20:17
Įkritau į tą tuštumą ir aš, juk palaidota tai,...ką buvau neprikėlęs...Labai prasmingas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-12-20 00:19:05
...liūdnokas eilius...jausmas prigęsęs ...pagal pavadinimą