Taip tuščia... Atrodo galėtum priklaupti
Ant tos tuštumos lyg ant nuosavo kapo.
O vaiskią žydrynę apsvilinęs gaubtas
Virš veidrodžiu virtusio ežero kabo.

Jo rėmai žali – kranto gluosniais raižyti,
Tačiau toks kontrastas tuštumą pabrėžia,
Nes ten – vidury – lyg saulėgrąža žydi,
Lyg spindintis delnas nematomo riešo

Paglosto karščiu numarindamas mintį –
Tą aklą laukimą, kurio nepagausi.
Šiandien pietuose fakelai išdalinti
Man veidrodžio blyksniais kapavietę rausia.

Ir laidoju tai, ką buvau neprikėlęs
Užberdamas duobę įkaitusiom dulkėm,
O valandos ašaras šluostos kaip lėlės
Papuošdamos dieną nuvytusiom tulpėm.