Dienos pasikeičia ir pamiršta tau apie tai pranešti, o tu nesi tiek jomis nepatenkinta, kad tai pastebėtum. Ir lengviau pasidaro išsinėrus iš išpūsto buvimo. Lengviau nustoti daug galvoti, knibinėti mintis po kaulelį, o atvirai pasakyti ką manai/galvoji/vertini/piktiniesi. Lengviau pasimesti ir leistis pametamai žmogaus, kuris tau kelia vis daugiau neigiamų jausmų ir nesistengia gilintis į to priežastis. Lengviau suprasti, kad tau reikia nuleisti garą, kai žmogus, kuris tavęs ne tik klausosi, bet ir girdi, pasako tau kiek kartų šiandien buvai kuo nors nepatenkinta. Lengviau gyventi diena, rytu, naktimi, gyventi tame siaurame laike ir neanalizuoti erdvės prieš ir po šios trumpos atkarpos, nes kad ir kokia ji būtų trumpa, į ją tu turi sutalpinti begalę savęs, tavęs, jų ir anų. Darbų, žingsnių ir įkvėpimų. Kvėpt kvėpt ir pamiršti, kad kvėpuoji, ir visai nereikia prisiminti, kad neuždustum. Gyveni gyveni ir pamiršti, kad gyveni.
Ir nors laikas kartais atrodo toks lakus, jis vis vien sugeba neįtikėtinai sparčiai išgaruoti pro tavo odą. Dienas matuojam penktadieniais - šiandien dainavo per radiją.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-12-18 21:49:08
Ir nors laikas kartais atrodo toks lakus, jis vis vien sugeba neįtikėtinai sparčiai išgaruoti pro tavo odą. Dienas matuojam penktadieniais - šiandien dainavo per radiją.
Eilutė kurios butų pakakę, nes prieš tai tik jausmai pačiai Autorei žinomi, o kiekvienas skaitantis interpretuos savaip.
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2010-12-18 21:24:41
Akimirkos jausmo padiktuotas įspūdis - tikras dienoraštis, paprastas ir prasmingas. Man patiko.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-12-18 19:21:07
Labai dalykiškas rašymas - todėl jis darosi labai nuobodžiu kadangi mintiniu atžvilgiu - na jei pretenduoja į prasningą, (sprendžiant iš kategorijos) o yra lėkštas. O jei norėjo autorius sukurti jauseną, būseną - vidinio veiksmo nuotaiką, kurią jaučia jo kuriamas lyrinis subjektas, tai turėjo rašyti pasitelkęs metaforų, įvaizdžių, kurie atskleistų tą jo būseną-nuotaiką, kaip meninės raiškos priemonės. Dabar atrodo toks dalykiškas tiesmukas, bet sklandus kalbėjimas, ir toks jau lėkštas, kad iki prasmingo niekaip. niekas jame nėra pasakyta prasmingo. ir minties plėtojime trūksta kryptingo dinamiškumo, tai yra, jis neturi stuburiuko, kas esmė. O jei nuotaika užplūdusį autorių, tai raiška per daug jau dalykiška - ne literatūriška. Nors sakiniai darnūs, kaip ir taisyklingi, tačiau turinys...