Dienos pasikeičia ir pamiršta tau apie tai pranešti, o tu nesi tiek jomis nepatenkinta, kad tai pastebėtum. Ir lengviau pasidaro išsinėrus iš išpūsto buvimo. Lengviau nustoti daug galvoti, knibinėti mintis po kaulelį, o atvirai pasakyti ką manai/galvoji/vertini/piktiniesi. Lengviau pasimesti ir leistis pametamai žmogaus, kuris tau kelia vis daugiau neigiamų jausmų ir nesistengia gilintis į to priežastis. Lengviau suprasti, kad tau reikia nuleisti garą, kai žmogus, kuris tavęs ne tik klausosi, bet ir girdi, pasako tau kiek kartų šiandien buvai kuo nors nepatenkinta. Lengviau gyventi diena, rytu, naktimi, gyventi tame siaurame laike ir neanalizuoti erdvės prieš ir po šios trumpos atkarpos, nes kad ir kokia ji būtų trumpa, į ją tu turi sutalpinti begalę savęs, tavęs, jų ir anų. Darbų, žingsnių ir įkvėpimų. Kvėpt kvėpt ir pamiršti, kad kvėpuoji, ir visai nereikia prisiminti, kad neuždustum. Gyveni gyveni ir pamiršti, kad gyveni.


Ir nors laikas kartais atrodo toks lakus, jis vis vien sugeba neįtikėtinai sparčiai išgaruoti pro tavo odą. Dienas matuojam penktadieniais - šiandien dainavo per radiją.