Štai ir vėl neužsidengia šlapdriba, pildosi rankos,
Vis į veidą, vis skaudžiai, aštrus pajautimas,
Neišbėgu pėdom, trajektorijos nebeužtenka,
Nešviesu jau tenai, už nakties nebe mano likimas.
Vėl po nuoga kulnim pratisai įsikūkčioja ledas
Ir pilkėjantis šaltis užsipučia pats apsiniaukus,
Supas vėjy dangus, toks rūstus ir galingas, kaip reta,
Kad nusvilina rageną ir apšerkšnijusius plaukus.
Vis i tolį slenku ir vis gramdau apšalusią širdį,
Bloškia vėjas po kojom pažliugusį snieginą laiką,
Neišmokau tylėt, tai tik lūpos maldos nebegirdi
Ir į sielą šalti sakiniai nepataiko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2017-03-14 19:15:03
į sielą šalti sakiniai....tikrai šalti, kad net šiurpulys perbėgo.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-17 22:56:02
Puikiai, kaip visuomet.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-12-17 19:33:37
Pabaiga labai...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-17 15:57:13
nukautavo pabaiga.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-17 13:39:03
Širdimi... Puikus pajautos sudėjimas į eiles. Į mėgstamiausius, labai vaizdus ir giliamintis. Ačiū.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-12-17 11:07:13
pirmas posmas nelabai
bet du kiti - neabejotinai puikūs
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-17 10:56:26
Ech... Talentas.