Štai ir vėl neužsidengia šlapdriba, pildosi rankos,
Vis į veidą, vis skaudžiai, aštrus pajautimas,
Neišbėgu pėdom, trajektorijos nebeužtenka,
Nešviesu jau tenai, už nakties nebe mano likimas.

Vėl po nuoga kulnim pratisai įsikūkčioja ledas
Ir pilkėjantis šaltis užsipučia pats apsiniaukus,
Supas vėjy dangus, toks rūstus ir galingas, kaip reta,
Kad nusvilina rageną ir apšerkšnijusius plaukus.

Vis i tolį slenku ir vis gramdau apšalusią širdį,
Bloškia vėjas po kojom pažliugusį snieginą laiką,
Neišmokau tylėt, tai tik lūpos maldos nebegirdi
Ir į sielą šalti sakiniai nepataiko.