Užšalo žodžiai tolumoj,
Tyla primindama kartoja paukščių aidą - - -
Ir tik dabar jaučiu numirusius medžius,
Ir tik dabar pabunda gilumos ir aukščiai.
Paklydo angelai labiau, nei buvo leista,
Vienuma įsiteikdama apglėbia, kaip vaikus - - -
Ir tik dabar matau vėsius žingsnius praeivio,
Ir tik dabar angelų plunksnos žemėj netirpsta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-12-15 21:48:55
Paklydo angelai labiau, nei buvo leista,
Tarp troškimų, tarp laukimo, paklydime, jauku.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-15 20:49:54
jei Marčėnas viename eilėraštyje paminėjo žodžius giluma bei aukštis, daugiau niekas nebegali jų rašyti? Šiame darbe nėra kopijavimo.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-15 19:25:04
Gražu. O Marčėno neskaičiau, ta prasme šito.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-15 19:02:06
hey hey hey. nekopijuoti.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-15 19:01:09
ir tampa neaprėpiamu dydžiu
vienu metu ir giluma ir aukštis (Aidas Marčėnas)
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-12-15 15:26:02
Paklydo angelai labiau, nei buvo leista --- graži mintis.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-15 14:43:09
Pavadinimas labai daug žadantis. Man gal net labiau patiko už visą eilėraštį.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-15 13:17:24
Kaip ten bebūtų garso aš negirdėjau. Vaizdą mačiau.