Užšalo žodžiai tolumoj,
Tyla primindama kartoja paukščių aidą - - -
Ir tik dabar jaučiu numirusius medžius,
Ir tik dabar pabunda gilumos ir aukščiai.

Paklydo angelai labiau, nei buvo leista,
Vienuma įsiteikdama apglėbia, kaip vaikus - - -
Ir tik dabar matau vėsius žingsnius praeivio,
Ir tik dabar angelų plunksnos žemėj netirpsta.