Santrauka:
Mintys ir žodžiai...
Vešlia gyvybe sužėlė
Šaknimis mintys.
Pusiaukelėje virš galvos,
Lyg šiltas oro gūsis, leidžia plazdėti
Šviesėjančiam dangui, amžinai dulkei.
It savo lemties nežinantys lūpų vaisiai,
Išauga kas rytą šakose,
Miegoję žodžių paukščiai.
Žingsnis po žingsnio,
Kažkada vėl sugrįžtantys.
Akis pakėlus, sustoju.
Atpažįstu plasnojančius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-12-13 10:27:38
man be pirmo posmo patiko
Anonimas
Sukurta: 2010-12-12 23:08:49
Truputį juokingai, atsiprašau, nuskamba pirma strofa. Gal dėl klampumo, kaip rašė kolegė Žiogas.
Apie žodžių paukščius - gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-12 18:14:05
Ypač pabaiga gera. Kitką jau pasakė kiti ;)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-12 15:44:14
atsisakyčiau šaknimis - pirmasis sakinys tampa labai klampia konstrukcija. dėl visa ko kito pritariu spilgutei.