Vešlia gyvybe sužėlė
Šaknimis mintys.
Pusiaukelėje virš galvos,
Lyg šiltas oro gūsis, leidžia plazdėti
Šviesėjančiam dangui, amžinai dulkei.

It savo lemties nežinantys lūpų vaisiai,
Išauga kas rytą šakose,
Miegoję žodžių paukščiai.
Žingsnis po žingsnio,
Kažkada vėl sugrįžtantys.

Akis pakėlus, sustoju.
Atpažįstu plasnojančius.